Rašyti dienorašti keistas užsiėmimas tokiam kaip aš. Ir ne todėl kad anksčiau nerašiau. Manau, kad vėliau nei man pačiam, nei kam kitam nebus idomu keturiolikmecio dienos. Nors iš tikrųjų tai nelabai svarbu, tiesiog aš noriu rašyt.
"Popierius atlaiko daugiau negu žmones" Šis pasakymas man atėjo viena chujova diena.. Štai ir priėjau prie paties svarbiausio: kodel kilo mintis rašyti dienorašti.
Aš neturiu tikro draugo.
 Kad butų visai suprantamas, reikia paaiškinti, nes niekas nepatikes, kad keturiakmetis gali būt vienas šiam margam pasaulį. Aišku, tai netiesa. Turiu mylinčius tėvus, seserį, ir, krūvoje susidejas vadinamųjų draugu. Žinoma su jeis galima linksmai praleist laiką.. Pabendraut, pasijuokti, nuotaika pakelia. Na kaip pirmam kartui užteks. Iki kito karto:)